Vaikai klausosi daug vertingos įvairių žanrų muzikos. Taip ugdymas jautrus ir muziką suprantantis klausytojas.

Mokymas paremtas mokinių kūrybine saviraiška emocingai dainuojant, kartu su mokytoju samprotaujant, diskutuojant, vertinant muziką, savo dainavimą, muzikavimą. Mokymo(si) pradinis taškas – daina, šokis, maršas, t.y. vaikams pažįstamos muzikos sritys, padedančios tiesti tiltus į stambiųjų muzikos formų kūrinius. Pasak J. Kievišo, veiklos įgūdžiai bei raiškos nuostata gali veikti meninę asmenybės brandą pedagoginės būties sąlygomis (kai egzistuoja saviti skatinimo veiksniai, veikimo motyvai, mokytojo pagalba). Tačiau asmenybei rezultatas pasidarys reikšmingas ir prasmingas tik tada, kai bus pasiekta tokia patirties kokybė, kuri skatins saviraiškos poreikį ir natūralios tikrovės sąlygomis. Todėl šalia dėmesio veiklai, raiškos galimybėms reikia aptarti ir raiškos poreikio brandą, sąlygas, apskritai raiškos egzistavimo pagrindus.

Svarbu pažinti aplinką, teikiamas jos sąlygas žmogui egzistuoti. Tačiau tai būtų tik skurdi, net grobuoniško pobūdžio patirtis. Todėl santykių su aplinka pažinimas, jų pojūčio plėtotė tampa neatskiriama ir bet kurios disciplinos mokymo dalimi. Tik kiekviena jų turi savitas panašios patirties plėtojimo galimybes. Tai pasakytina ir apie meno disciplinas, taip pat ir apie muziką.

Be to, kaip sako J. Kievišas, meno kūrinys fiksuoja žmogaus santykius kaip priimtinas ir visuotinai pripažintas vertybes. Tai jo turinio prasmė.

Kitos (ne meno) disciplinos į panašius momentus turi kreipti dėmesį lyg ir specialiai, iškeldamos sau kaip ir papildomą pažinimo, vertinimo tikslą (normalaus mokymo, kaip visuminio tikrovės pažinimo, atveju tai natūralu), o meno pažinimas šio tikslo siekia natūraliai, nes tai jo pažinimo objektas. Todėl meno disciplinos tokios reikšmingos asmenybės brandai, tik nereikia iškreipti jų paskirties.

Muzikiniam ugdymui būtina į raišką orientuota veikla, kuri šiuos santykius paverstų paties vaiko, o ne tik iš šalies parodytais santykiais. Todėl reikėtų ieškoti galimybių tuos santykius savitai realizuoti, fiksuoti savo veiklos rezultatais, juos pasisavinti, o ne rodyti tik jų pažinimą reproduktyvine veikla.

Visko, ką yra sukaupusi žmonija, jaunajai kartai neįmanoma pateikti. Reikia mokyti  fundamentalių dalykų, pratinti savarankiškai orientuotis meninėje kultūroje. Priešingu atveju, fragmentiškos pabirios žinios sukelia jauno žmogus galvoje chaosą, trukdo susiręsti darnų pasaulėžiūros rūmų. Tad mokymo turinio integracija yra svarbus meninio auklėjimo tobulinimo rezervas. Muzikos programoje, greta dainavimo, muzikos rašto, muzikos istorijos pradmenų, buvo numatytas muzikos kūrinių klausymas. Vėliau muzikos pamokose pasigesta  – plokštelių, instrumentų ir. k.t muzikos priemonių, kurių dėka, naujos žinios įsisavinamos būtų daug lengviau ir paprasčiau. Integracijos idėja perša mintį dėstyti pamokose, ne literatūrą, muziką, dailę, o menotyros pagrindus apskritai, supažindinančia su visomis meno rūšimis.

Mokyklos orientacija į platų vaiko pasaulį, meninį prusinimą, noras rengti aktyvų kultūros dalyvį skatina,  žengti  dar viena žingsnį, ir estetizuoti  visų dalykų mokymo medžiagą.  Tai būtų mokymo ir auklėjimo integravimo kryptis, vertybinio santykio su pasauliu ugdymas. Svarbu pažinti, sužinoti, bet ne mažiau svarbu, pajausti vertinti. Fizinio lavinimo pamokos galėtų būti ryškiau orientuotos į dinamikos, vaiko kūno grožio ugdymą, o ne į sportinius rekordus. Pasigendama jose šokio, rūpinimosi vaikų judesio gracija.

Kitas meninio auklėjimo diferencijavimo lygmuo remiasi psichologiniais vaiko amžiaus tarpsnių ypatumais. Atsižvelgiant į juos, kuriamas tam tikras moksleivių meninio auklėjimo modelis. Šiuo metu orientuojamasi į tris mokyklinio amžiaus pakopas: jaunesniojo mokyklinio mažiaus (6-10), viduriniojo (11-15) ir vyresniojo (16-18). Jaunesniojo mokyklinio amžiaus vaikai dar labai noriai kuria patys: mėgsta piešti, dainuoti, šokti, deklamuoti.

Dėl mažos estetinės distancijos mažamečių vaikų meno kūrinio suvokimas labai emocionalus. Vaikui nereikalingi tvirti logikos ramsčiai, vaizduotė žaidžia lengvai nevaržomai. Tai šio amžiaus turtas, gamtos dovanotas žmogui ir lavinant vaiką nedera to turto švaistyti, stengtis kuo greičiau įveikti vaikiškumą, manant, kad suaugusio suvokimas yra geresnis. Jis ne geresnis, o kitoks. Talentingas mokytojas stengsis padėti tam žavingam savitumui, o ne dirbtinai greitins atsisveikinimą su juo. Griežtas ir logizuotas mokymas jau pradinėse klasėse ne vieną vaiką atbaido nuo meno, aptemdo bendravimo su juo džiaugsmą. Mažą žmogų nespėjusį pasidžiaugti, prozaiškų ir moksliškų klausimų žvarbi prievarta išveda iš kūrinio vaizduojamo pasaulio į protingą gyvenimą ar mokslą. Pradinukas, matyt, jaučiasi gerokai įskaudintas literatūros pamokoje, jei namuose beveik ašarodamas skundžiasi: „Kodėl vargšą šunelį Brisių mokytoja vadina paveikslu ir liepia ant jo ieškoti bruožų?”. Emociškai vaikas suvokia, daug daugiau, negu sugeba išreikšti žodžiais.

A. de Sent-Egziuperi ir pasakyti jo žodžiai: iš tiesų vaikai turėtų būti atlaidesni suaugusiems, kad šie stebuklingame vaiko piešinyje vietoj smauglio, prarijusio dramblį, jie mato…paprasčiausiai skrybėlę. Psichologinių tyrimų duomenys rodo, kad vaiko meninės brandos linija turi daug zigzagų, stabtelėjimų ar net grįžtelėjimų atgal, nes vaikas turi ne tik įsidėmėti, išmokti, bet ir norėti, ir galėti bendrauti su menu, t.y muzika.

Pedagogika pati turi priartėti prie meno: viskas su meile, saikingai, vengiant prievartos ar ryškios atakos. Koreguoti vaikų muzikinius interesus gali tik mylimas, gerbiamas pedagogas savo asmeniniu pavyzdžiu, įsitikinimais, pomėgiais, potraukiais, nuovokiu neįkyriu patarimu, sugebėjimu įdomiai pateikti muziką, ir atverti jos grožį.

Atsitiktinai susiduriant su muzika, jos poveikis subjektui, ne tik mažėja, bet daugeliu atvejų gali būti lemiamas formuojantis muzikiniam skoniui, interesams, meniniams idealams bei vertybių sistemai. Tad muzikinis auklėjimas turėtų būti kur kas lankstesnis ir kuo labiau priartintas prie nūdienos meninio gyvenimo dinamikos.

Svarbiausias organizuoto muzikinio auklėjimo tikslas yra tas, kad mokiniai sąmoningai orientuotųsi į vertingiausią klasikinę ar šiuolaikinę, liaudies ar lengvąją muziką. Jeigu vaikams suteikiamos visos sąlygos klausytis pasirinktų kūrinių susikaupus, jie pratinami prie visuminio muzikos suvokimo. Ir atvirkščiai, aplinkiniams šnekučiuojantis, nekreipiant dėmesio į skambančią muziką, vaikams skiepijami komitantinio suvokimo įpročiai. Žinoma, atitinkamai pakrypsta ir muzikinio skonio ugdymas. Pradedama domėtis fonui labiau tinkamais kūriniais, arba visuminio suvokimo vertais kūriniais.