Apžvelgus, kas įtakoja, kokie veiksniai padeda formuotis žinioms, kaip tokiom apskritai, priėjome išvados, kad didelę įtaka turi skirtingo amžiaus vaikų psichikos ypatybės, kurios yra skirtingos pas kiekvieną vaiką. Toliau pereisiu prie vaiko muzikinės raiškos ypatybių aptarimo.
Visko, ką yra sukaupusi žmonija, jaunajai kartai neįmanoma pateikti. Reikia mokyti fundamentalių dalykų, pratinti savarankiškai orientuotis meninėje kultūroje. Priešingu atveju, fragmentiškos pabirios žinios sukelia jauno žmogus galvoje chaosą, trukdo susiręsti darnų pasaulėžiūros rūmų. Tad mokymo turinio integracija yra svarbus meninio auklėjimo tobulinimo rezervas. Muzikos programoje, greta dainavimo, muzikos rašto, muzikos istorijos pradmenų, buvo numatytas muzikos kūrinių klausymas. Vėliau muzikos pamokose pasigesta – plokštelių, instrumentų ir. k.t muzikos priemonių, kurių dėka, naujos žinios įsisavinamos būtų daug lengviau ir paprasčiau. Integracijos idėja perša mintį dėstyti pamokose, ne literatūrą, muziką, dailę, o menotyros pagrindus apskritai, supažindinančia su visomis meno rūšimis.
Mokyklos orientacija į platų vaiko pasaulį, meninį prusinimą, noras rengti aktyvų kultūros dalyvį skatina, žengti dar viena žingsnį, ir estetizuoti visų dalykų mokymo medžiagą. Tai būtų mokymo ir auklėjimo integravimo kryptis, vertybinio santykio su pasauliu ugdymas. Svarbu pažinti, sužinoti, bet ne mažiau svarbu, pajausti vertinti. Fizinio lavinimo pamokos galėtų būti ryškiau orientuotos į dinamikos, vaiko kūno grožio ugdymą, o ne į sportinius rekordus. Pasigendama jose šokio, rūpinimosi vaikų judesio gracija.
Kitas meninio auklėjimo diferencijavimo lygmuo remiasi psichologiniais vaiko amžiaus tarpsnių ypatumais. Atsižvelgiant į juos, kuriamas tam tikras moksleivių meninio auklėjimo modelis. Šiuo metu orientuojamasi į tris mokyklinio amžiaus pakopas: jaunesniojo mokyklinio mažiaus (6-10), viduriniojo (11-15) ir vyresniojo (16-18). Jaunesniojo mokyklinio amžiaus vaikai dar labai noriai kuria patys: mėgsta piešti, dainuoti, šokti, deklamuoti.
Dėl mažos estetinės distancijos mažamečių vaikų meno kūrinio suvokimas labai emocionalus. Vaikui nereikalingi tvirti logikos ramsčiai, vaizduotė žaidžia lengvai nevaržomai. Tai šio amžiaus turtas, gamtos dovanotas žmogui ir lavinant vaiką nedera to turto švaistyti, stengtis kuo greičiau įveikti vaikiškumą, manant, kad suaugusio suvokimas yra geresnis. Jis ne geresnis, o kitoks. Talentingas mokytojas stengsis padėti tam žavingam savitumui, o ne dirbtinai greitins atsisveikinimą su juo. Griežtas ir logizuotas mokymas jau pradinėse klasėse ne vieną vaiką atbaido nuo meno, aptemdo bendravimo su juo džiaugsmą. Mažą žmogų nespėjusį pasidžiaugti, prozaiškų ir moksliškų klausimų žvarbi prievarta išveda iš kūrinio vaizduojamo pasaulio į protingą gyvenimą ar mokslą. Pradinukas, matyt, jaučiasi gerokai įskaudintas literatūros pamokoje, jei namuose beveik ašarodamas skundžiasi: „Kodėl vargšą šunelį Brisių mokytoja vadina paveikslu ir liepia ant jo ieškoti bruožų?”. Emociškai vaikas suvokia, daug daugiau, negu sugeba išreikšti žodžiais.
A. de Sent-Egziuperi ir pasakyti jo žodžiai: iš tiesų vaikai turėtų būti atlaidesni suaugusiems, kad šie stebuklingame vaiko piešinyje vietoj smauglio, prarijusio dramblį, jie mato…paprasčiausiai skrybėlę. Psichologinių tyrimų duomenys rodo, kad vaiko meninės brandos linija turi daug zigzagų, stabtelėjimų ar net grįžtelėjimų atgal, nes vaikas turi ne tik įsidėmėti, išmokti, bet ir norėti, ir galėti bendrauti su menu, t.y muzika.
Pedagogika pati turi priartėti prie meno: viskas su meile, saikingai, vengiant prievartos ar ryškios atakos. Koreguoti vaikų muzikinius interesus gali tik mylimas, gerbiamas pedagogas savo asmeniniu pavyzdžiu, įsitikinimais, pomėgiais, potraukiais, nuovokiu neįkyriu patarimu, sugebėjimu įdomiai pateikti muziką, ir atverti jos grožį.
Atsitiktinai susiduriant su muzika, jos poveikis subjektui, ne tik mažėja, bet daugeliu atvejų gali būti lemiamas formuojantis muzikiniam skoniui, interesams, meniniams idealams bei vertybių sistemai. Tad muzikinis auklėjimas turėtų būti kur kas lankstesnis ir kuo labiau priartintas prie nūdienos meninio gyvenimo dinamikos.
Svarbiausias organizuoto muzikinio auklėjimo tikslas yra tas, kad mokiniai sąmoningai orientuotųsi į vertingiausią klasikinę ar šiuolaikinę, liaudies ar lengvąją muziką. Jeigu vaikams suteikiamos visos sąlygos klausytis pasirinktų kūrinių susikaupus, jie pratinami prie visuminio muzikos suvokimo. Ir atvirkščiai, aplinkiniams šnekučiuojantis, nekreipiant dėmesio į skambančią muziką, vaikams skiepijami komitantinio suvokimo įpročiai. Žinoma, atitinkamai pakrypsta ir muzikinio skonio ugdymas. Pradedama domėtis fonui labiau tinkamais kūriniais, arba visuminio suvokimo vertais kūriniais.